Litwini piszą i polemizują po polsku. (Przyczynek do publicystyki w międzywojennym Wilnie)

Abstract

Straipsnyje yra nagrinėjama tarpukario Vilniaus lenkakalbė publicistika. Jos funkcionalumą galima apibrėžti dvejopai: publikacijos skirtos "lenkakalbiams" lietuviams, silpnai mokantiems lietuvių kalbą, anot kurių naudojamos relituanizacijos priemonės, informacinės bei poleminės, nukreiptos į Vilniaus lenkus. Analizuojami straipsniai buvo spausdinti lenkų žiniasklaidoje, palankioje Lietuvai ir lietuviams, susietoje su „krajovcų“ (gimtojo krašto mylėtojų) orientacija (L. Abramovičiaus „Przegląd Wileński” arba su kairiosios pakraipos „Žagarų“ grupe. Vilniaus lietuvių daugiakalbėje publicistikoje galima išskirti dvi kryptis. Pirmoji (1919–1922), susieta su lietuvių viltimi dėl Vilniaus sugrąžinimo nepriklausomai Lietuvai, vadovavosi tapatybės atgavimo ir stiprinimo nuostata tarp tautiškai nesubrendusių Vilnijos gyventojų. Šiuos uždavinius pirmiausia buvo išsikėlę vienkartiniai leidiniai: „Litwa Niepodległa”, „Jeszcze Litwa nie zginęła”, „Litwo, ojczyzno moja” ir kt. Tai buvo edukacinio, etnografinio ir istorinio pobūdžio leidiniai, kurie rašė apie senovės Lietuvą. Šios krypties pagrindiniais publicistais buvo broliai Vincentas ir Mykolas Biržiškos. Vėlesniais metais pasikeitė lenkakalbės publicistikos kryptis ir galimybės. Vilniaus lietuviai, nepaisydami apribojimų, represijų ir cenzūros, toliau mėgino išlaikyti savo lietuvišką tapatybę, kita vertus, mėgino paveikti lenkų inteligentiją, skleisdami informaciją apie šiuolaikinę Lietuvą ir polemizuodami dėl juos įžeidžiančių nuomonių bei šmeižto. Straipsnyje yra analizuojama tokio pobūdžio medžiaga.