„Jak bardzo trzeba cenić prowincję”. O (inspirującej) autobiogeografii Czesława Miłosza na podstawie wiersza Mój dziadek Zygmunt Kunat

Abstract

Felix provinciae motyvas yra ilgam laikui įrašytas į senojo poeto topą ir šiame kontekste jis pasireiškia Česlovo Milošo vėlyvuosiuose veikaluose, kurie tampa vietovės, esančios Nėvežio slėnyje, pagyrimu. Vienas iš tokių kūrinių – eilėraštis Mano senelis Zigmuntas Kunatas (iš rinkinio Tai). Šiuo atveju provincijos privalumų nešėjais nėra vaikystės prisiminimai. Vaikystės šalies apofeozė išryškėja kaip paribio arkadijos vaizdas, kuriam atstovauja ir kurį įkūnija titulinis herojus. Tai parenetinė intencija, įrašyta į lyrinę panegiriką protėvio adresu, kuri pagrindžia, „kaip labai reikia vertinti provinciją“. Straipsnyje stengiamasi analizuoti „laimingos vietos“ sudedamąsias dalis ir jų sąsajas su tradicija bei Milošo viziją konfrontuoti su šiuolaikiniu paribio vaizdiniu, traktuojamu kaip periferijų centras. Visų pirma, autorė nagrinėja provincijos motyvo poeto kūrinyje fukcionalizavimo būdą ir mėgina atsakyti į klausimą, kaip autorinis motyvo realizavimas tarnauja portreto ir autoportreto kūrimui.