Oskar Miłosz i jego litewskie baśnie, czyli bilingwizm podporządkowany

Abstract

Straipsnis yra skirtas lietuvių rašytojo, diplomato, kuriančio prancūzų kalba, bet labai įsitraukusio į darbą Lietuvos ir jos nepriklausomybės labui, Oskaro Vladislavo Milašiaus (1877–1939) surašytoms pasakoms ir legendoms. Ypatingo rašytojo dėmesio susilaukė lietuvių liaudies apysakos, kuriose jis įžvelgė savo tautos kultūros senoviškumo paliudijimą ir dar vieną teiginio, kad indoeuropiečių kultūros lopšys yra Baltijos jūros regiono šalyse, įrodymą. Pagrindinis darbo tikslas – išnagrinėti rašytojo surinktas ir parengtas spaudai 1930 m. lietuvių liaudies apysakas Contes et Fabliaux de la vieille Lithuanie (vertimas į lenkų kalbą 1985 m.) folkloristiniame kontekste, t. y. tikėjimo ir apeigų bei genologijos aspektais. Apysakų, nagrinėjamų iš lietuvių liaudies kultūros perspektyvos, remiantis etnografų ir kultūrologų, tame tarpe A. Brücknero, L. A. Jucevičiaus, A. Mierzyńskio ir A. J. Greimo, antropologinė analizė turėtų prisidėti prie atsakymo į keletą svarbių klausimų: ar Milašiaus įamžinti tekstai gali būti laikomi folkloro šaltiniu, teikiančiu žinių apie tradicinę Lietuvos kultūrą; kokiu mastu jos atkartoja žinomas Europoje folklorines temas ir kiek jose yra originalios autorinės kūrybos, atitinkančios meninius ir literatūrinius kriterijus. Remiantis paties Milašiaus nuomone, išreikšta pasakų ir legendų knygos įvade, rinkinys buvo parengtas pagal sakytinę valstiečių informaciją ir išsaugojo originalo esmę.