Książka, czasopismo, biblioteka jako środowisko i nośnik wielojęzyczności na Wileńszczyźnie w dwudziestoleciu międzywojennym

Abstract

Savo publikacijoje autorius stengėsi atskleisti žurnalo, knygos ir bibliotekos vaidmenį valstybinių kalbų plėtroje Vilniaus krašte 1918–1939 metais. Vilniaus kraštas tarpukario laikotarpiu buvo II Lenkijos Respublikos dalimi. Buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės žemių ribose buvo žinomas kaip teritorija, kurioje gyveno įvairios tautos: baltarusiai, lietuviai, lenkai, žydai, rusai, ukrainiečiai. Vilniaus krašto, lietuvių-lenkų-baltarusių paribio, kalbos specifiką sudaro irgi taip vadinama vietinė kalba – baltarusių kalbos dialektas, sutirštintas polonizmais, rusų, lietuvių, net vokiečių kalbos elementais. Vilniaus krašte gyvenančios tautos, plėsdamos savo nacionalines kalbas, stengėsi sustiprinti savo valdymo poziciją ir pritraukti tautinės sąmonės neturinčius gyventojus, t. y. ,,vietinius“. Tinkamiausiu įtakos įrankiu buvo laikomas knygų, žurnalų platinimas ir bibliotekų kūrimas. Be tautinių reikalų, lietuviams svarbiausiu klausimu tapo Vilnius, lenkų prijungtas prie jų valstybės. Lietuvių spauda tapo ginklu kovoje dėl Lietuvos gyventojų pozicijos ginče dėl Vilniaus. Lenkija naudojo knygas ir žurnalus kaip įrankius, skirtus ,,vietiniams“ ir baltarusių tautybės gyventojams sulenkinti. Didelis vaidmuo skirtas bibliotekoms (mokyklų, kultūrinių ir švietimo sąjungų, valstybinių institucijų). Parodoma Vilniuje kuriamos lenkų spaudos reikšmė ir jos įtaka Vilniaus provincijai.