O Jana Czeczota Śpiewkach o dawnych Litwinach

Abstract

Vienintelė iki šiol lenkų kalba parašyta monografija apie Janą Čečotą (1796–1847) pavadinta Z Mickiewiczem pod rękę (Kartu su Mickevičium) (autorius S. Świrko, Varšuva, 1989 m.). Literatūros istorijoje būtent taip įsiminė ši šiuolaikinio lenkų-lietuvių-gudų paribio istorijai vertinga asmenybė. Akademiniai vadovėliai Čečotą vaizduoja kaip A. Mickevičiaus draugą, kaip asmenybę, gimusią LDK istorinėje teritorijoje, kaip poetą, slavų ir baltų tautosakos gerbėją. Jo pavardė minima šalia J. Jeżowskio, F. Malewskio, O. Pietraszkiewicziaus, A. Mickevičiaus – kai rašoma apie jo dalyvavimą slaptose Vilniaus universiteto studentų draugijose XIX a. antrajame dešimtmetyje. J. Čečot dalyvavo ir Filomatų draugijos veikloje, buvo nuteistas ir išvežtas į Rusiją. Mažai kur minimi tokie Čečoto gyvenimo faktai, kaip „spraga” jo draugystės su A. Mickevičium istorijoje. „Spraga” yra tiek rimta, kad judviejų keliai išsiskyrė ir ateityje jau nesusikirto. Literatūros istorijos vadovėliuose Čečot parodytas kaip kolekcionierius, redaktorius ir leidėjas, kuris išleido Nemuno ir Dauguvos kraštų liaudies dainas (957 dainas 7 tomuose). Tačiau nutylėta apie jo originalią poetinę kūrybą, nors yra žinoma jo baladė Świteź (1819), kurios pavyzdžiu, rašydamas savo to paties pavadinimo kūrinį, sekė Mickevičius. Iki šiol daug Čečoto tekstų, išlikusių rankraščiuose arba publikuotų spaudoje, dar laukia savo redaktoriaus ir leidėjo. Svarbiausia yra tai, kad J. Čečot yra per mažai žinomas kaip Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo istorijos kūrimo mėgėjas ir tyrinėtojas. Apie jo nuoširdumą Lietuvos istorijai geriausiai pasako jo tekstų rinkinys Śpiewki o dawnych Litwinach do roku 1434 (Giesmės apie senuosius lietuvius iki 1434 m.). Šis veikalas, redaguotas ir išverstas R. Koženiauskienės (lietuvių-lenkų dvikalbė versija), buvo išleistas Vilniuje 1994 metais. Jis ir tapo šio straipsnio mokslinės refleksijos objektu. Giesmės, sukurtos pagal M. Stryjkovskio (1547–1586/1593) viduramžių kroniką, liudija apie poeto tautinės tapatybės, kultūrinių šaknų ir savosios „mentalinės” vietos pasaulyje ieškojimą. Panašiai, kaip ir Nemuno ir Dauguvos kraštų liaudies dainos, šis veikalas buvo lyg vaistas, nuskausminantis traumas, sukeltas istorijos sūkurių, kurių nemažai jam teko išgyventi savo gyvenime.