Festyna Wielkiej Kalwaryi na Żmudzi. Poezje zebrane

Abstract

Karolina Proniewska (1828–1859) was an outstanding Polish poet born in Samo­gitia, Lithuania. She was the first woman to write poetry in Polish in Samogitia. She also translated into Lithuanian a small fragment of Witolorauda by the Polish writer Józef Ignacy Kraszewski. During her lifetime, she published a small number of poems in the Warsaw press, as well as two volumes: Festyna Wielkiej Kalwaryi na Żmudzi. Opowiadanie (Great Samogitian Kalvariya Festival. Short story) (Vilnius 1856) and Piosneczki Karoliny Proniewskiej. Bogu na chwałę, na pamiątkę przyjaciołom (Karolina Proniewska’s Songs. In God’s praise, in memory of friends) (Vilnius 1858). Proniewska’s life, short and marked by a fatal illness (tuberculosis), was sad and full of misfortunes. She was born on 18 January 1828 at the Padurbin estate in Samogitia. Her parents – Teofil Proniewski, a tenant and court assessor, and Eleonora, née Dobszewicz – were of noble descent. When she was 4 years old, her beloved father died. Karolina was brought up by her brother and mother. They lived in poverty in the town of Telšiai. From her earliest childhood, Proniewska manifested extraordinary intellectual abilities: she learned to write and read by herself at the age of 7, and quickly began to compose poems. Due to the girl’s poor health, her brother completely forbade her to practice poetry, ridiculing her poetic attempts. Karolina was a girl of great sensitivity, full of melancholy and religious zeal. Her family’s financial situation improved when she and her mother moved to the small town of Utena in 1858 to live with her uncle, Rev. Otto Proniewski. She kept a diary entitled Pamiątki życia (Souvenirs of Life), which has been lost. Karolina befriended the Polish-Lithuanian poet and clergyman (future bishop) Antoni Baranowski (in Lithuanian Antanas Baranauskas), whom she helped to get into the Varniai Theological Seminary. The two dedicated several poems to each other. Almost all of her works were Polish poems (the Lithuanian ones supposedly existed, but were destroyed after her death, in accordance with her will). Her poetic inspiration was Jadwiga Łuszczewska (pen name Deotyma, 1834–1908), a late Romantic poet from Warsaw, to whom she dedicated her poems printed in the press. Her two volumes were recognised for her natural, but untrained talent, and were praised for the simplicity and naivety. This was, however, a paternalistic approach, a patriarchal view of a woman with a high literary culture and philosophical interests. She was a patriot of the Jagiellonian Commonwealth, whose spiritual centres, as evident from her poetry, were Jasna Góra (Commonwealth), Ostra Brama (Lithuania) and Samogitian Calvary (Samogitia). She was supposedly planning a poem about Birutė (d. 1382), wife of Grand Duke Kęstutis, but she died of tuberculosis on 26 May 1859 in Utena, where she was buried. Proniewska was almost forgotten in Polish literature, but in the 20th century her memory was brought back – as the translator of a fragment of Witolorauda into Lithuanian and a friend of the young Antoni Baranowski in Lithuanian literature, where she is sometimes referred to as the first Samogitian and Lithuanian poet writing in Polish. Proniewska’s works are filled with melancholy and despair, on the one hand, and religious or mystical exaltation, on the other. They reflect the experiences of an extremely sensitive lyricist forced to live in a province where neither men nor women understand her poetic aspirations. Proniewska held great respect for Adam Mickiewicz (although she sometimes disagreed with the author), Deotyma, Edward Antoni Odyniec and Henryk Heine, whose poems she paraphrased. Her poems on suffering and death are not only an expression of eschatological optimism (or escapism), but also deep spiritual and philosophical dilemmas, in which feminine sensitivity is given a voice (for example, when she makes a poetic comment on the death of children). Proniew­ska’s poems are an outstanding lyrical diary of the soul of a 19th-century Polish poet. The volume was edited by Anna Janicka, PhD, lecturer at the University of Białystok, who also wrote an introduction to it. The second introduction was written by Małgorzata Burzka-Janik, PhD of the University of Opole. The volume is the first comprehensive edition of Proniewska’s work after more than 150 years. The volume is published as part of the project of the Ministry of Education and Science – the National Programme for the Development of the Humanities under the grant “Continuation of critical editions of outstanding, forgotten works of 19th-century Polish Romantic literature in the Academic Publishing Series ‘Black Romanticism’ in twelve volumes”. The project was designed by Prof. Halina Krukowska of the University of Białystok).

Karolina Proniewska [liet. Karolina Praniauskaitė] (1828–1859) – neeilinė iš Žemaitijos Lietuvoje kilusi lenkų poetė. Ji pirmoji moteris Žemaitijoje rašė poeziją lenkiškai, į lietuvių kalbą išvertė nedidelį lenkų rašytojo Józef Ignacy Kraszewski [liet. Juozapas Ignotas Kraševskis] Witolorauda [liet. „Vitolio rauda“] fragmentą. Per savo gyvenimą ji paskelbė kelis eilėraščius Varšuvos spaudoje, taip pat du tomus: Festyna Wielkiej Kalwaryi na Żmudzi [liet „Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai“]. Opowiadanie [liet. Apsakymas] (Vilnius 1856) ir Piosneczki Karoliny Proniewskiej [liet. „Dainelės“. Bogu na chwałę, na pamiątkę przyjaciołom [liet. Dievo garbei, draugų atminčiai] (Vilnius 1858). Trumpas ir mirtina liga (tuberkulioze) paženklintas Proniewskos gyvenimas buvo liūdnas ir kupinas vargų. Gimė 1828 m. sausio 18 d. Padurbinio dvarelyje Žemaitijoje. Jos tėvai – Teofil Proniewski [liet. Teofilis Praniauskas], nuomininkas ir teismo asesorius, ir Eleonora Dobszewiczówna [liet. Dobševičiūtė – buvo kilmingos kilmės. Kai jai buvo 4 metai, mirė jos mylimasis tėtis, o Karoliną užaugino brolis ir mama. Jie gyveno skurdžiai Telšiuose. Nuo pat ankstyvos vaikystės Proniewska demonstravo nepaprastus intelektinius sugebėjimus: būdama 7 metų ji pati išmoko skaityti ir rašyti, greitai pradėjo kurti eilėraščius. Brolis dėl silpnos sesers sveikatos visiškai uždraudė jai kurti eilėraščius, šaipėsi iš jos poetinių bandymų. Ji buvo labai jautri mergaitė, kupina melancholiškų jausmų ir religinio prisirišimo. Jos ir motinos finansinė padėtis pagerėjo, kai 1858 m. su mama persikėlė gyventi į mažą Utenos miestą pas brolį kun. Otton Proniewski [liet. Otas Praniauskas]. Ji rašė dienoraštį Pamiątki życia [liet. Gyvenimo prisiminimai], kuris dingo. Susidraugavo su lenkųlietuvių poetu ir dvasininku (būsimu vyskupu) Antoni Baranowski (liet. Antanas Baranauskas), kuriam padėjo patekti į Varnių kunigų seminariją. Jie sau skyrė keletą eilėraščių. Beveik visi jos kūriniai yra lenkiški eilėraščiai (lietuviški buvo, bet pagal jos valią turėjo jie būti sunaikinti po jos mirties). Jos poetinis autoritetas buvo Deotima (Jadwiga Łuszczewska, 1834–1908), vėlyvojo romantizmo poetė iš Varšuvos, kuriai ji skyrė spaudoje išspausdintus eilėraščius. Dviejuose jos tomuose buvo pastebėtas natūralus, bet neapdorotas talentas, giriant jos paprastumą, naivumą. Tai buvo paternalistinis požiūris, patriarchalinis požiūris į šią asmenybę, turinčią didelę literatūrinę kultūrą ir filosofinius susidomėjimus. Ji buvo Jogailos Žečpospolitos, kurios dvasiniai centrai, kaip matyti iš jos poezijos, buvo poetė Jasna Góra (Lenkija), Aušros vartai (Lietuva) ir Žemaičių Kalvarija (Žemaitija), patriotė. Ji ketino parašyti eilėraštį apie didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmoną Birutę (m. 1382 m.), tačiau šio ketinimo neįgyvendino. Ji mirė nuo tuberkuliozės 1859 m. gegužės 26 d. Utenoje, kur buvo palaidota. Proniewska buvo beveik užmiršta gimtojoje lenkų literatūroje, tačiau XX a. buvo prisiminta kaip Witoloraudy fragmento vertėja į lietuvių kalbą ir kaip jauno Antono Baranausko draugė lietuvių literatūroje, kur ji kartais vadinama pirmąja žemaičių ir lietuvių poete, rašiusi lenkų kalba. Proniewska kūryba pakimba tarp melancholijos ir nevilties bei religinės ir mistinės ekstazės polių. Ji surašė pernelyg jautrios lyrikės, įmestos į provincijos erdvę kurioje nei vyrai, nei moterys nesupranta jos poetinių siekių, patirtis. Proniewska labai gerbia (nors kartais su jais ginčijasi) Adomą Mickevičių, Deotymą, Antonis Edwardą Odyniecą [liet. Antonis Edvardas Odinecas] ir Henriką Heinę [vok. Heinrich Heine], kurių tikėjimą ji perfrazuoja. Jos eilėraščiai, skirti kančiai ir mirčiai, yra ne tik eschatologinio optimizmo (arba pabėgimo), bet ir gilių dvasinių bei filosofinių dilemų išraiška, kuriose išryškėja moteriškas jautrumas (pavyzdžiui, kai ji poetiškai komentuoja vaikų mirtį).). Proniewska poezija yra puikus lyrinis XIX a. lenkų poetės sielos dienoraštis. Tomą redagavo hab. dr. Anna Janicka, Balstogės Universiteto prof. – įžangos autorė. Antrąjį įvadą parašė dr. Małgorzata Burzka­‑Janik iš Opolės universiteto. Tai pirmas toks platus Proniewska darbų leidimas po daugiau nei 150 metų. Tomas išleistas įgyvendinant Švietimo ir mokslo ministerijos projektą Narodowy Program Rozwoju Humanistyki [liet. Nacionalinė humanitarinių mokslų plėtros programa], „Kontynuacja krytycznych edycji wybitnych, zapomnianych dzieł XIX­‑wiecznej polskiej literatury romantycznej w Naukowej Serii Wydawniczej „Czarny Romantyzm“ w dwunastu tomach” [liet. Išskirtinių, pamirštų XIX amžiaus lenkų romantinės literatūros kūrinių kritinių leidimų tęsinys Mokslinės leidybos serijoje „Juodasis romantizmas“ dvylikoje tomų (projektą moksliškai parengė prof. Halina Krukowska iš Balstogės universiteto).