Okres zakazu druku jako cezura w dziejach dwujęzycznego piśmiennictwa litewskiego

Abstract

1864 metais lietuvių gubernijų caro valdininkai savo teritorijose uždraudė visas be išimties spausdintas publikacijas lotyniškais rašmenimis, o taip pat labai apribojo lietuvių kalbą visose Lietuvos ugdymo įstaigose. Draudimas galiojo 40 metų iš eilės, iki 1904 – ųjų metų, bet caro valdžiai nedavė laukiamų rezultatų. Visiškai priešingai, suvienijo lietuvius, pabrėžiančius savo tautinį išskirtinumą, ir paskatino originaliausią ir veiksmingiausią pasipriešinimo formą prieš caro valdžios draudimus. Lietuvių dvasininkų, o ypač vyskupo M. Valančiaus iniciatyva, susikūrė greitai augantis asmenų tinklas, užsiimantis nelegaliu lietuviškų rankraščių, kurių pagrindu lietuvių spaustuvės, esančios Prūsijos rytinėje dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva, miestuose leido lietuviškas knygas ir žurnalus, pernešimu į Prūsų karalystę ir pernešimu atgal į Lietuvos teritoriją, užgrobtą rusų. Spaudos draudimo laikotarpis lietuviškam rašytiniam žodžiui suteikė naują prasmę. Nepaisant nenustatytų rašybos principų, rašymas lietuviškai išaugo iki tautinio identiteto deklaravimo lygio ir lietuviškų emancipacijos siekių palaikymo. Tuo tarpu rašymas lenkiškai galėjo reikšti pasisakymą už etno-kultūrinį Abiejų Tautų Respublikos paveldą.