http://hdl.handle.net/11320/10761 2026-06-01T20:21:50Z 2026-06-01T20:21:50Z Siedlecki, Michał http://hdl.handle.net/11320/10363 2021-04-30T06:22:18Z 2017-01-01T00:00:00Z

Tytuł: Litewskie konteksty Czesława Miłosza Viktoriji Daujotytė i Mindaugasa Kvietkauskasa. Wokół rozważań o duchowej ojczyźnie poety Autorzy: Siedlecki, Michał Abstrakt: Česlovas Milošas yra dviejų tėvynių – Lenkijos ir Lietuvos – vaikas. Būdamas Europos ir Pasaulio pilietis, niekada nė vienos neatsisakė ir abi garbingai atstovavo, tačiau dvasiškai jam turbūt buvo artimesnė gimtinė Lietuvoje – Šeteniai. Todėl straipsnyje susikoncentruojama į šiuos literatūrinius, filosofinius, istorinius klausimus, susijusius su rašytojo gyvenimu ir kūryba: lietuviškas kraštovaizdis, kultūra ir istorija Milošo poezijoje, prozoje ir eseistikoje; menininko literatūrinės-intelektualinės draugystės bei jo, kaip rašytojo, augimas: Česlovas Milošas – Jerzy Giedroyć – Sigitas Geda – Česlovas Kudaba – Vladas Drėma; rašytojo kultūrinės inspiracijos: Vincas Kudirka – Česlovas Milošas; rašytojo metafiziniai apmąstymai; poetinės kūrybos savasties kelias; lenkų-lietuvių kalbos peizažas Milošo kūryboje ir gyvenime, poeto mitinis Vilnius; vilnietiška emigracija, susitelkusi aplink laikraštį „Literatūros lankai” ir organizaciją Santara-Šviesa; Česlovas Milošas – Tomas Venclova: dviejų didžiųjų poetų susitikimo istorija; vietinis rašytojo patriotizmas: Milošo sugrįžimo į Lietuvą po penkiasdešimt dviejų metų istorija.

2017-01-01T00:00:00Z Drozdowski, Piotr http://hdl.handle.net/11320/10362 2021-04-30T06:22:57Z 2017-01-01T00:00:00Z

Tytuł: Przeciwko „historycznej konieczności”. O przyjaźni Czesława Miłosza i Tomasa Venclovy Autorzy: Drozdowski, Piotr Abstrakt: Straipsnis yra skirtas Česlovo Milošo ir Tomo Venclovos bendradarbiavimo, draugystės ir jų asmeninių santykių aptarimui. Abu jie buvo išauklėti skirtingose šalyse ir skirtingomis aplinkybėmis, kaip visuomeninėmis, taip ir kartos priklausymui atžvilgiu. Juos jungė meilė Lietuvai ir Vilniui, kartu ir pasitikėjimas nepaprastu poezijos vaidmeniu, jeigu kalbėtume apie Lenkijos ir Lietuvos visuomeninio gyvenimo vaizdavimą. Jų tekstuose bei dialoguose persipina kartūs patyrimai ir refleksijos apie nelaimes, kurios aplankė abi šalis. Išstumdami nenuolaidų nacionalizmą, Milošas ir Venclova mėgino kartu pasipriešinti Istorinei Būtinybei. Savo darbais jie bandė atgaivinti gerus lenkų-lietuvių santykius, palikti nuošalyje visokius politinius ginčus, siekiant europietiškos laisvės ir tolerancijos. Visus jų veiksmus turėjo vienyti protinga investicija į kultūros kūrimą, nes šios gyvenimo ir lavinimo srities apleidimas kaip tik ir prisidėjo prie tautinių ginčų ir konfliktų kilimo. Straipsnyje taip pat kalbama apie abiejų poetų lavinimo metus. Jau tada brendo jų istorinė sąvimonė, ji buvo neišvengiamai susieta su Lietuvos kraštu. Įdomūs ir Milošo apmąstymai apie jo dvasinius pergyvenimus dėl nelengvo sugrįžimo į Lietuvą beveik po penkiasdešimties metų. Iš abiejų menininkų pasakojimų atsiveria gražus ir išskirtinis Vilniaus vaizdas – miesto, visų pirma, europietiško – tuometinės regioninės kultūros sostinės – miesto, kuriuo reikia grožėtis kaip šedevru ir kaip iš žemėlapio mokytis iš jo abiejų tautų – lietuvių ir lenkų – istorijos.

2017-01-01T00:00:00Z Bernacki, Marek http://hdl.handle.net/11320/10361 2021-04-30T06:23:48Z 2017-01-01T00:00:00Z

Tytuł: „Ojczyzna-polszczyzna”? – interpretacja wiersza Czesława Miłosza Moja wierna mowo Autorzy: Bernacki, Marek Abstrakt: Straipsnio tema – Česlovo Milošo eilėraščio Mano ištikima kalba (1968), parašyto emigracijoje, labai sunkiu poetui atsiskyrimo nuo visuomenės ir tautinės bendrijos laikotarpiu, hermeneutinė interpretacija. Interpretacijoje atsižvelgiama į kultūrinius, istorinius ir politinius aspektus, tokius kaip studentijos maištas Jungtinėse Valstijose 1968 m. ar įvykiai Lenkijoje – taip vadinamas Kovas'68. Straipsnio tikslas – parodyti kalbą (lenkų kalbą) kaip rašytojo emigranto kūrybinės laisvės ir nepriklausomybės erdvę, vienintelę dialogo su pačiu savimi (vienišu tremtiniu) plotmę bei bendrumą su potencialiais skaitytojais prarastoje tėvynėje.

2017-01-01T00:00:00Z Mikołajczak, Małgorzata http://hdl.handle.net/11320/10360 2021-04-30T06:24:28Z 2017-01-01T00:00:00Z

Tytuł: „Jak bardzo trzeba cenić prowincję”. O (inspirującej) autobiogeografii Czesława Miłosza na podstawie wiersza Mój dziadek Zygmunt Kunat Autorzy: Mikołajczak, Małgorzata Abstrakt: Felix provinciae motyvas yra ilgam laikui įrašytas į senojo poeto topą ir šiame kontekste jis pasireiškia Česlovo Milošo vėlyvuosiuose veikaluose, kurie tampa vietovės, esančios Nėvežio slėnyje, pagyrimu. Vienas iš tokių kūrinių – eilėraštis Mano senelis Zigmuntas Kunatas (iš rinkinio Tai). Šiuo atveju provincijos privalumų nešėjais nėra vaikystės prisiminimai. Vaikystės šalies apofeozė išryškėja kaip paribio arkadijos vaizdas, kuriam atstovauja ir kurį įkūnija titulinis herojus. Tai parenetinė intencija, įrašyta į lyrinę panegiriką protėvio adresu, kuri pagrindžia, „kaip labai reikia vertinti provinciją“. Straipsnyje stengiamasi analizuoti „laimingos vietos“ sudedamąsias dalis ir jų sąsajas su tradicija bei Milošo viziją konfrontuoti su šiuolaikiniu paribio vaizdiniu, traktuojamu kaip periferijų centras. Visų pirma, autorė nagrinėja provincijos motyvo poeto kūrinyje fukcionalizavimo būdą ir mėgina atsakyti į klausimą, kaip autorinis motyvo realizavimas tarnauja portreto ir autoportreto kūrimui.

2017-01-01T00:00:00Z